Elements

fire wants to burn, water wants to flow, air wants to rise, earth wants to bind, chaos wants to devour

 

Pradėti naują temą   Atsakyti į pranešimąShare | 
 

 Trumpa istorija

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
avatar
Apkabinimai : 13
Pritepliojau forume : 1555
Prisijungiau prie šaikos : 2011-04-15
Miestas : Žemės planetoj.
Pareigos : Didis valdytojų mokytojas, ilgaamžių giminės atstovas, ko gero paskutinis toks žmogus.
Nuotaika : Ramus ir tuo patenkintas.
Your sensei
Sometimes you need to stop and focus at one thing, instead of trying to chase hundreds of them.

RašytiTemos pavadinimas: Trumpa istorija   Pen. 06 02, 2017 1:01 pm


Sutraukta istorija

Olimpo kalne rūmai atsirado ne iškart, tik tuomet kai atsirado poreikis, o elementus valdantieji suprato tarp savęs turintys galingesnių personų.
Tuo metu legendų buvo pilnas pasaulis, ypač galingas, buvo vampyrų klanas. Jis nusprendė nebegalintis taikstytis su galingais kaimynais, todėl pasiruošė pasiautėti žmonių gyvenvietėse - juk jų kraujas jėgų suteikia ir elementų nešiotojams.
Taip jau nutiko, kad tie stipresnieji nusprendė žengti žingsnį ir įkurti kalne rūmus. Rūmuose apsigyveno ir po truputį, savo galių pagalba, tvarkė didelės kovos padarinius, išnaikino didžiąją dalį vampyrų.
Tokie žingsniai įsiutino kitas legendas, vėl vyko kovos, taip pat kovojo ir netinkamai parinkti valdovai. Prasidėjo ilgas neramumų laikotarpis. Alexio, Rojaus, Lėjos ir Kasumi valdymo laiku, Olimpas ir visas pasaulis buvo taikiausias. Tačiau čia atsirado Metthew, pasirengęs sudrumsti ramybę, jis pašalino Rojų ir sugebėjo visus įtikinti jį priimti į Olimpą.
Šiuo metu bręsta naujas konfliktas, tarp Olimpo ketveriukės, o svarbiausia legendų ir valdytojų.



Trumpa senoji istorija, apie Olimpo rūmus

By - Sensei, with approved content of other staff members. Without them this forum wouldn't be up.

Kadaise, kai žemė dar tik kūrėsi, o žmonės tik pradėjo atrasti turintys stebuklingų gebėjimų, legendos ir valdytojai gyveno taikiai. Žinoma, jei mitinėms būtybėms ir prireikdavo kraujo, gyvybei palaikyti, būdavo keliami aukojimo ritualai, tokiu būdu abi pusės buvo laimingos.
Metams bėgant gimė naujos legendos, nauji pasakojimai, daugelis jų įgydavo pavidalą ir žengdavo žeme savomis kojomis. Kiekvieną kart atsiradusieji darėsi vis stipresni ir galingesni, elementai prikibo ir prie senųjų legendų, kai kurios turėjo netgi gimininguosius elementus, kuriuos valdė silpniau nei pagrindinį. Žmonės savo ruožtu ėmė bijoti, kad aukų joms nebe užteks, legendos užsimanys kažko daugiau. Valdytojai jautė pareigą ginti žmones, kažkas jiems kuždėjo, kad žmonių kraujas gali būti naudingas ir jiems. Tokioje įtampoje tarp rasių ėmė žiebtis nesantaika. Kai kurie valdytojai ėmėsi žudyti žmones ir tyrinėti, kaip jų kraujas veikia juos pačius. Atradimai buvo stulbinantys - žmogaus kraujas, paprasto nevaldančio jokio elemento, suteikdavo naujų jėgų, jie tapdavo stipresni, labiau pasiutę. Prisireikė ko nors kas suvaldytų įsisiautėjusius valdytojus, tuo tarpu paaiškėjo, kad tie, kurių giminės siekė senų senovę, yra grynakraujės valdytojų padermės, gali savotiškai sutramdyti nepaklusniuosius savo elemento atstovus. Taip iškilo pirmi keturi valdytojai, kurie susijungė ant Olimpo kalno, kur ,,girdėjosi'' viso pasaulio šauksmai. Pirmasis į pagrindinį sostą sėdo Žemės valdytojas Sinklaras, jo pašonėje sėdėjo trys draugai - oro valdytojas Ši Su Min, ugnies valdovė Raudonoji Aušra, ir vandens valdovas Albis, visi kartu jie jautė esantys kitokie, stipresni. Albis buvo gydytojų pirmtakas, jis pirmas suvokė vandenį galint gydyti žaizdas. Iki šiol jis žinomas, kaip galingiausias gydytojas. Raudonoji Aušra, karinga gražuolė, buvo pasirengusi sustabdyti pasaulyje kylantį chaosą, bene labiausiai susikoncentravusi į kovą prieš nusižengusiuosius. Ši, aukštas vaikinas, nuolatos įsiklausęs į vėją turėjo unikalų gebėjimą - vėjas jam atnešdavo kvietimus padėti, o jis juos išgirsdavo. Žinoma, Sinklaras savo protu žavėjo visus valdytojus, jis visuomet priimdavo teisingą sprendimą. Jų dėka išaušo geresnio rytojaus aušra. Besėdint sostuose, betvarkant kalno apylinkes ir padedant žmonėms, jie suprato lėčiau senstantys. Pirmasis sostą apleido Sinklaras, ėjo metai ir jis jautėsi vis geriau pasirengęs palikti kalno menes ramybėje. Vyras suprato, kad jie turbūt ne vieninteliai turi kažką daugiau, todėl nusprendė surasti kokį nors vaikį ar merginą į savo vietą. Tai padaryti reikėjo kuo greičiau, atrodė, kad menkutė taika subyrės vos jiems pasitraukus iš sosto. Jis surado sau įpėdinę, viename iš Prancūzijos kaimų, mergaitė gebėjo iš niekur auginti dideles girias, tai iki to laiko buvo neregėta. Parvedęs ją į rūmus, buvo jau šimto septyniasdešimties metų. Berta, naujoji žemės atstovė neužėmė pagrindinio sosto, dabar tame soste sėdėjo Ši, visų bendru sutarimu, kad jis to verčiausias. Sinklaras paskutines dienas leido padėdamas tobulinti mergaitės įgūdžius, kai jų rūmų slenkstį pasiekė senas žmogysta. Jis pasiūlė jiems suteikti daugiau galių savo kraujo pagalba, taip pat padėti atrasti savo žmogiškumą, kurį galbūt užgožė stiprūs elementai. Jis buvo priimtas į rūmus, o Sinklarui mirus tęsė žemės mergaitės mokymus, pagal jo užrašus. Atėjo laikas pasitraukti ir Ši su Raudonąja Aušra, jie pasekė senojo valdovo pavyzdžiu ir surado sau pakaitalus - jauną mergaitę Su Ling gebančią kelti viesulus vien minties galia, ir tvirtą čerokių berniuką Vikrųjį Vilką. Jie sėdo į savo mokytojų vietas, dar kurį laiką klausydamiesi jų patarimų. Kai Ši suėjo du šimtai trisdešimt metų - jis mirė, tačiau Su Ling buvo pakankamai išmokusi, kad toliau pati mokėtų veikti. Jiems vis dar padėjo senasis išminčius, tačiau ir jo dienos ėjo į pabaigą. Albis ir rūmuose tebesisukiojanti Raudonoji Aušra suprato, kad metas surasti kitą išminčių, tačiau ir patys nebuvo tikri ar jie tai galės padaryti nebūdami šimtu procentų susiję su paprastais žmonėmis. Čia įžengė išminčius nuraminęs, dabartinį valdovą Albį, ir pareiškęs, kad jau seniausiai buvo numatęs pamainą - jis išsiuntė seną sakalą pakviesti tinkamiausio kandidato, jei valdovai priims tą žmogų, vadinasi jis vertas rūmų išminčiaus vardo. Sulaukusi šimto aštuoniasdešimties, Raudonoji Aušra nusprendė, kad jau metas apleisti Olimpo rūmus, jos senoji žemė ją šaukė ir tik joje ji norėjo praleisti paskutinius likusius metus. Moteris išvyko palikusi vienintelį Alibį, kaip senąjį valdovą, su naująja karta.
Rūmuose pasirodė žynio kviestas išminčius ir Albis su jaunaisiais valdovais jį iškart pripažino, senasis perdavęs savo išmintį naujajam, atgulė amžino miego į vieną iš kapų parengtų kalno viršūnėje. Albis valdė dar kelis dešimtmečius, vanduo jam padėjo išlaikyti gyvybę ilgiau nei kitiems valdovams, be to jis buvo jauniausias iš visų. Tačiau ir jo dienos ėjo į pabaigą, todėl namo jis parvedė sau įpėdinį - Kiraną. Prieš apleisdamas rūmus, jis sukūrė magišką vandens veidrodį (tai buvo didelis akmeninis indas pripiltas vandens), jis turėjo padėti išspręsti nesutarimus tarp tų, kurie turėtų sėdėti pagrindiniame soste. Būtent jo dėka iki šiol valdovai yra magiškai išrenkami to seno, lyg pasaulis vandens, kas žino kodėl tokią galią slėpė Albis? Kodėl iki šiol jo sukurtas vanduo toks gyvybingas? Jis niekuomet to nepasakė.
Kiranas, Su Ling, Berta ir Vikrusis Vilkas stojo prieš vandens veidrodį ir jis parodė žemės elemento simbolį. Nuo Bertos valdymo laikų praėjo daugybė šimtmečių, valdovai vis keitėsi ir keitėsi, legendos buvo ramios ir patenkintos, žmonių populiacija didelė. Iki naujų valdovų - Abraimo (žemės atstovo), Felikso (ugnies valdovo), Felicijos (vandens valdovės) ir Vasundros (oro valdovės). Pagrindiniame menės soste sėdėjo Felicija, nes taip nulėmė vanduo, tačiau kažkas tarp to ketverto buvo neaiškaus, galbūt prieš juos valdęs ugnies valdovas apsižiūrėjo ir išsirinko ne tokį jau teisingą lyderį. Feliksas pasiuto, kai veidrodis parodė vandens simbolį, tą kart viską nutylėjo po šypsenos ir sveikinimų kauke, tačiau jo širdis pajuodo iš pykčio ir pavydo. Nepatenkintas liko ir Abraimas, tačiau jo pyktis buvo švelnesnis. Pykčio ir apmaudo šešėliai paliko rūmuose.
Feliksas pratrūko, kai buvo išsiųstas numalšinti tamsias legendas vampyrus, kurie sau leido per daug. Vietoj to, kad nubaustų kelis nedorėlius, jis išdėjo ištisą vampyrų grupę. Likusi ketverto dalis liko nepatenkinta, vampyrų giminės pasiuto, gandas, kad ketvertas nevaldomas pasklido per visas legendas. Vėl kilo grėsmė chaosui sugrįžti, kilo naujos kibirkštys, kol vėl prasidėjo žmonių dingimai. Ketvertui sunkiai sekėsi susigyventi, Feliksas užsisklendė savyje ir savo tamsiose mintyse, net rūmų išminčius nesugebėjo pagelbėti jam atrasti save. Abraimas taip pat prarado savitvardą, Feleicija nė nežinojo ko griebtis. Merginos skubėjo kur įgalėdamos gelbėti žmonių, kol tie du likę rūmuose nieko neveikė. Vienas toks išvykimas užsibaigė Felikso dingimu, jis kažkur išvyko ir nė vienas jų nežinojo kur. Prisireikė, kuo greičiau surasti jam pakaitalą, ir tą turėjo padaryti žmonių išminčius. Likę vieni trys valdovai vėl kibo rūpintis legendų ir žmonių kovos problema, Abraimas pamažu atgijo ir ėmėsi iniciatyvos. Pirmą kartą per tūkstančius metų veidrodis staiga parodė kitą simbolį, ir taip nutiko, kad pagrindinis sostas atiteko Abraimui, Felicijai nė nepasitraukus ir nemirus. Abraimas įgavo antrą kvėpavimą, pasijuto iškart stipresnis. Vyro rankose spinduliavo galia ir jis pasijuto nekenčiantis viso to chaoso. Tačiau vietoj teisingų sprendimų jis pasirinko blogą kelią ir ėmėsi legendų naikinimo. Prasidėjo įtempčiausias laikotarpis visoje pasaulio istorijoje. Abraimo neapykantos paskatinti kiti valdytojai ėmė pulti legendas, o šios savo ruožtu puolė žmones. Taip vieni provokavo kitus ir prasidėjo klaiki suirutė. Vasundra, iki to laiko buvusi tyli ir drovi valdovė, nusprendė atnešti galą bent Olimpo rūmų chaosui, juk naujas ugnies valdovas buvo pakeliui - kas jei netikusio valdovo įtaka paveiks ir jaunąjį valdovą? Ji pasitelkė audrą, pasirūpino, kad žaibas trenktų tiesiai į Abraimą ir jį sunaikintų. Sąmokslas buvo įvykdytas, atrodė, kad dabar visos kančios buvo baigtos. Išminčius, nujausdamas kažką negera be ugnies valdovo parsivedė ir jauną vaikiną Abraxą Callas, iš kaimo Olimpo papėdėje. Jo baimės pasitvirtino ir jis tikėjosi naujuosius valdovus būsiant teisingesnius. Felicija ir Vasundra atsargiai mokė naujuosius gyventojus, kartu jie pamatė veidrodį rodant žemės elemento simbolį. Abraxas užėmė pagrindinį sostą, ir pasirodė esantis prieš jį buvusio valdovo priešingybė. Felicija su Vasundra lengviau atsiduso, su Abraxu ir Matu turėjo prasidėti nauja valdovų era. Tada sugrįžo susenęs Feliksas, pelenais paleidęs ištisus kaimus, pražudęs tiek legendų, kiek niekam iki tol nebuvo pavykę. Dabar jo tikslas buvo pašalinti visus Olimpo valdovus ir užimti vieną vienintelį sostą, jis norėjo, jis privalėjo valdyti visus iki vieno, pats vienas. Galingas ir pasiutęs jis puolė rūmus, juos gerokai apgriaudamas. Į kovą stojo visi valdovai, tačiau išgyveno tik Abraxas su Matu, Felicija su Vasundra pasiaukojo, kad kartu žūtų ir Feliksas. Kova buvo tokia arši, kad už tūkstančių kilometrų buvo girdėti garsai panašūs į ugnies poškėjimą ir griaustinį, klaikią bangų mūšą. Oras įsielektrino, ir kai įtampa pasiekė kulminaciją visi žinojo, kad tai žymi naują erą.
Žala buvo padaryta, neklausydami išminčių, senieji paikieji valdovai pražudė daugybę legendų, tačiau didžiausia žala paliko žmonėms. Jų liko tiek mažai, kad visus galėjai sutelkti į vieną kaimą. Pasekmės buvo tragiškos, tačiau įtampa vis dar egzistavo. Paskutinysis išminčius pats iškeliavo į Rytus surasti kitus valdovus, taip jau nutiko, kad sekantys buvo Denisas ir Mauricijus. Nors jie visi atrodė geri ir puikūs išminčius ir juose įžiūrėjo trūkumų. Kažkas tarp jų buvo ne to. Veidrodis dar kartą persimainė ir parodė ugnies stichijos simbolį, vietoj Abraxo į pagrindinį sostą žengė Matas. Tai gerokai nustebino kiekvieną valdovą, o išminčius ypač išsigando, tai būsiant blogu ženklu. Nors Matas slaptai skatino legendų persekiojimą, jo valdymas buvo neblogas. Kadangi jis buvo vyriausias, greitai prieš išeidamas iš sosto senajam išminčiui prisipažino ir legendų populiaciją sumažinęs iki žmonių skaičiaus. Vyrą apėmė siaubas, tačiau nieko padaryti jau nebebuvo įmanoma. Išminčius nutylėjo tą išpažintį, o egzekucijos pėdsakai jau buvo paslėpti.
Abraxas grįžo į sostą, prie jų prisijungė Mato išrinktas ugnies valdytojas Elijotas, dabar ketvertas tikrai buvo teisingesnis ir toliau ramiai tvarkė chaoso liekanas. Legendos vis dar pyko ir tyliai keršijo valdytojams ir jų šalininkams žmonėms, kitos atsivertė į gerąją pusę ir stengėsi palaikyti gyvenimą švarų ir teisingą. Čia pasirodė ir Juozapas, pakviestas senojo išminčiaus į savo vietą. Senasis vyras spyriojosi, tačiau kai Abraxas ir visi likusieji jį sutiko, kažkas jo širdyje pasikeitė ir jis suprato turintis likti tuose rūmuose. Juozapo akys regėjo, kai į sostą žengė Rojus, kurį ilgainiui pakeitė Metthew nes jis dingo, Alexio, Kasumi ir Lėja. Vandens veidrodis jam parodė Alexio būsiant sekančiu valdovu. Iš vis ši karta pasirodė dar stebuklingesnė ir teisingesnė, čia sėdėjo ir dvi išimtys ypač retai pasitaikančios Olimpo rūmų istorijoje - Lėja su tuo pačiu Alexio, jie buvo ne vien įpėdiniai, bet ir prieš tai valdžiusiųjų vaikai...
Atgal į viršų Go down
http://tiesiogforumas.pureforum.net
 
Trumpa istorija
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs galite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Elements :: Pirmieji žingsniai prieš rpg :: First steps-
Pradėti naują temą   Atsakyti į pranešimą